Danielio ir Agotos šeimoje auga keturios biologinės dukros ir vienas širdies vaikas, kurio atėjimas į šeimą buvo ypatingas. Danielis jau trečius metus teikia budinčio globotojo paslaugas Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centro globos centre ir prižiūri vaikus, kurie dėl įvairių aplinkybių neteko biologinės šeimos. Sutuoktiniai vaiko globos ar įvaikinimo klausimą kartkartėmis aptardavo jau kokį dešimtmetį. Planavo užauginti biologinius vaikus ir tik tuomet priimti į šeimą likimo nuskriaustą vaiką, būti naudingi ir padėti jam su meile ir pagarba užaugti darnioje šeimoje.
Nuo svarstymų prie veiksmų
Imtis konkrečių veiksmų paskatino prasidėjęs karas Ukrainoje. Pradėję domėtis galimybėmis tapti globėjais nuo karo Ukrainoje bėgantiems vaikams, iš vieno specialisto sutuoktiniai išgirdo lemtingą klausimą – ar jie svarstė galimybę padėti ne ukrainiečiams vaikams, bet mūsų tautiečiams, kurie tokios pagalbos stokoja. „Ir taip mums šis klausimas suskambėjo! Štai visai šalia yra vaikų, kuriems būtina padėti čia ir dabar, kuriems mes dabar galime būti reikalingi ir naudingi. Tada su vaikais pasitarę, apsisprendėme tapti globėjais arba įtėviais Lietuvos vaikams. Būti budinčių globotojų šeima nusprendėme GIMK mokymų pabaigoje,“ – pasakojo Agota.
Pirmoji patirtis
Baigusi pagrindinius ir specializuotus GIMK mokymus, skirtus budintiems ir nuolatiniams globotojams, po trijų savaičių šeima sulaukė pasiūlymo trumpai priimti vaiką, kuris buvo neišnešiotukas ir turėjo nemažai įgimtų sveikatos sutrikimų. Ir taip į budinčių globotojų šeimą tiesiai iš Santaros klinikų atkeliavo pirmasis vaikas Darius. Pradžioje buvo manyta, kad jo biologinė mama apsigalvos ir vaikas po kelių savaičių grįš į biologinę šeimą. Bet įvykiai pakrypo kita linkme. Darius tapo šios šeimos penktuoju širdies vaiku. „Pirmą kartą paėmę jį į rankas šiek tiek sutrikome. Jis buvo toks mažas ir toks silpnas, kad nežinojome, ar pavyks susitvarkyti. Kai globos centro GIMK specialistės paklausiau, ką man su tokiu mažutėliu dabar daryti, ji su šypsena atsakė – atliepti visus jo poreikius. Šie žodžiai bemat pabudino iš sumaišties. Tiesa, juk nieko ypatinga, tik tenkinti vaiko poreikius,“ – pirmą susitikimą su vaiku prisiminė Agota. „Pirmas kartas įnešė keistų jausmų, kurių žodžiais neapsakysi. Tai nebuvo lengva pradžia. Iš pradžių Darius neverkė, nieko neprašė. Kelis kartus per naktį kėlėmės pasiklausyti, ar kvėpuoja. Po kelių savaičių pradėjo verkti. Dažnas verkimas dieną ir naktį tęsėsi apie tris mėnesius. Tokiais sunkiais periodais labai padeda visa šeima ir netoliese gyvenantis artimas ratas giminių, išleidžiančių kartkartėmis pailsėti. Be pagalbos tik laiko klausimas, kada būtume palūžę,“ – tęsė pokalbį Danielis.
Vaiko gimimas širdyje
„Kai Dariaus sveikata pablogėjo, važiuodami reanimobiliu, labai aiškiai supratome, kad šis vaikas užima didelę dalį mūsų širdies. Neįsivaizdavome, kaip jį tokį mažutėlį reikės palikti vieną. Kai jam blogai, mūsų širdys verkia lygiai tiek pat stipriai, kiek dėl bet kurio mūsų biologinio vaiko,“ – su grauduliu sunkias akimirkas prisiminė Agota. Danielis prisiminė, kad iki šios situacijos jis jautė kitokį nei biologinių vaikų Dariaus kvapą, po šios situacijos jis pradėjo nebejausti vaiko išskirtinio kvapo. Jis tiesiog susilygino su biologiniais jo vaikais. Tądien, pasakoja pašnekovai, jie aiškiai suvokė – išnyko riba tarp biologinių ir širdies vaiko, įvyko „dvasinis gimdymas“.
Abu sutuoktiniai nors ir turi aukštuosius išsilavinimus: Danielis yra teisininkas, o Agota – medikė, tačiau suprato, kad budinčioje globoje išsilavinimas nėra svarbiausias veiksnys. Būtinos specifinės žinios. Tuomet jie pradėjo dažniau komunikuoti su vaiką gydančiais gydytojais, prašyti paaiškinti, patarti. Dalyvavo įvairiose konferencijose, kur gvildenami Dariaus sveikatos sutrikimai, sėmėsi žinių iš įvairių šaltinių, bendravo su tokius sutrikimus turinčių žmonių asociacijos nariais. Budinčio globotojo nuolatinis tobulėjimas – svarbiausias veiksnys suprasti ir priimti. Dabar Dariaus sveikata žymiai pagerėjo. Kai kurie sveikatos specialistai stebisi, kad gerėja net tie sutrikimai, kurie dažniausiu atveju tik blogėja. „Meilė daro stebuklus,“ – patvirtino Agota.
Vaikai yra vaikai
Prisimindami sunkiausius momentus, sutuoktiniai pasakojo, kad labai didelę pagalbą bet kokiu dienos metu, bet kokią savaitės dieną teikė globos koordinatorė. Šeima bendravo su globos centro psichologe, o ypatingą reikšmę savijautai turėjo ir vis dar turi budinčių globotojų savitarpio paramos grupės. Globos centre teikiama pagalba sukuria jausmą, kad jie yra ne vieni, kad turi paramą, palaikymą ir gauna papildomų žinių iš gyvų pasidalinimų, tą pačią veiklą vykdančių žmonių patirties.
Danielio ir Agotos šeima priima ir rūpinasi vaikais su įgimtais sveikatos sutrikimais ir padeda sveikti ne tik kūnui, bet gydo ir sielos žaizdas. Jie teigia supratę, kad visiškai sveikų vaikų budinčio globotojo veikloje greičiausiai net negali būti. Jei kūnas visiškai sveikas, tai siela bus sužeista ir kraujuojanti. Kokios sveikatos būklės vaikai bebūtų, vaikai yra vaikai. Per dvejus metus šeimoje buvo prižiūrimi penki vaikai. Visa šeima prisimena kiekvieno vaiko vardą, kiekvienas išvykęs vaikas paliko gražius atsiminimus.
Nuolatinis tobulėjimas – svarbiausias veiksnys budinčio globotojo veikloje
Septynis mėnesius ir iki šiol jų šeimoje prižiūrima Maja turi daug įgimtų labai sunkių ir vidutinio sunkumo sveikatos sutrikimų. Pirma savaitė buvo itin sunki, kol prisibeldė prie gydytojų specialistų, kurie galėtų suteikti rekomendacijas, kaip prižiūrėti, maitinti, rūpintis vaiku, turinčiu tokius sveikatos sutrikimus. Agota teigia, kad šiems vaikams labai trūksta „žalio“ koridoriaus sveikatos sistemoje.
Paklausti, ar GIMK mokymai buvo naudingi, jie atsakė, kad žmonėms, kurie svarsto auginti vaiką, patyrusį fundamentalią netektį – savo biologinės šeimos, ir tikrai ne be priežasčių, GIMK mokymai yra būtini. Mokymai suteikia pagrindinių žinių, kokiomis savybėmis turi pasižymėti globėjai, kokių sunkumų gali patirti, sustiprina gebėjimą nebijoti prašyti pagalbos sunkiais momentais, išryškina, kokia globos forma jiems yra tinkamiausia, atsako į visus iškylančius klausimus, išsklaido visuomenėje plintančius mitus. Ir pabrėžia, kad kiekvienam svarbu nesustoti ties GIMK mokymais, o nuolatos semtis žinių.
Vienam vaikui užauginti reikia viso kaimo
Šioje veikloje yra labai daug bendrystės ir tarnystės. Ir Danielis su Agota nesutinka su žmonėmis, manančiais, kad budintis globotojas turi būti bejausmis, nes prižiūrėdamas vaiką metus ar net ilgiau, ramia širdim jį atiduoda įvaikinti ar grąžina biologiniams tėvams. „Prižiūrėdami tik keturias dienas ir atiduodami vaiką, mes išgyvename nerimą, baimę dėl jo ateities, nuolat jį prisimename ir linkime jam visa ko geriausio. Svarbu suprasti, kad budinčio globotojo darbą įprasmina pagalba vaikui sunkiausiame jo gyvenimo etape. Šia veikla gali užsiimti tik atjaučiantys, atsakingi ir mylintys žmogų asmenys,“ – teigia pašnekovai.
Paklausti, kas motyvuoja užsiimti šia veikla, Danielis atsako: „Šioje veikloje labiausiai motyvuoja vaiko pokytis. Kai atvyksta dvejų metų vaikas ir kokias dvi savaites nesišypso, nesidžiaugia, nežaidžia, valgo nesustodamas, o praėjus kuriam laikui pas mus pradeda šypsotis, tampa dvimečiu vaiku realiai, tai džiugina, įprasmina ir motyvuoja“. Nors sutartis sudaroma su vienu asmeniu iš šeimos ir atlygis mokamas jam vienam, bet į veiklą be abejonės įsitraukia visa šeima nuo mažiausio iki didžiausio. Galima teigti, kad vienos šeimos net neužtenka. Į pagalbą atskuba ir artimi giminaičiai, draugai. Teiginys „vienam vaikui užauginti reikia viso kaimo“ yra visiškai teisingas.
Iššūkiai ir lūkesčiai
Būna situacijų, kurios nuvilia. Kai budinčioje globoje prižiūrimam vaikui reikia gydytis ligoninėje, o sutuoktinis, kuris dirba kitame darbe, nes iš budinčios globos pajamų visos šeimos neišlaikysi, tenka spręsti klausimą, kaip tą laiką nedirbti, nes reikia prižiūrėti likusius vaikus namuose. Sutuoktiniai mano, kad tokio pobūdžio iššūkius padėtų išspręsti vaikų priežiūra namuose, kai darbuotojas atvyksta į namus ir išleidžia budintį globotoją būtiniausiems reikalams atlikti. Taip pat būtų nuostabu, kad globos centrai turėtų nemokamus ir svarbiausius specialistus: logopedus, ergoterapeutus, kineziterapeutus, psichoterapeutus bei jų netektų laukti po pusmetį ar ilgiau. Sutuoktiniams teko girdėti taikant tokias praktikas Lenkijoje Šeimos centruose.
Globos centras – svarbus partneris
Labai džiugina ir motyvuoja teikiama globos centro pagalba, specialistų palaikymas, savitarpio paramos grupės dalyviai. Taip pat labai pradžiugina dėmesys ir dovanėlės per šv. Kalėdas, Globėjų savaitės metu ir rugsėjo 1-osios proga. Ypač, kai jos skirtos kiekvienam vaikui, neišskiriant globojamų nuo biologinių šeimos vaikų. Taip pat gera su visa šeima dalyvauti globos centro organizuojamuose renginiuose ar šventėse.
Žmonėm, kurie vis dar svarsto tapti globėjais, įtėviais, budinčiais ar nuolatiniais globotojais ir nesiryžta tai daryti dabar, atidėliodami kada nors ateityje, Danielis ir Agota siūlo vadovautis jų šeimoje nuo santuokos pradžios iškeltais credo: „geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei!“ bei „kada, jei ne dabar, ir kas, jei ne tu!“
Vilniaus rajono savivaldybei rūpi globėjų, įtėvių, budinčių ir nuolatinių globotojų šeimų gerovė. Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centro globos centras (https://www.svgc.lt/globos-centras-2/) teikia nemokamą socialinę ir psichologinę pagalbą bei paramą globėjų, įtėvių, budinčių ir nuolatinių globotojų šeimoms, vykdo budinčių ir nuolatinių globotojų, globėjų ir įtėvių paiešką, organizuoja mokymus, savitarpio pagalbos grupes ir kitas sociokultūrines veiklas. Vilniaus rajono savivaldybėje esami ir dar svarstantys apie globą bei įvaikinimą gyventojai globos centro paslaugas gali gauti dviejose įstaigose: Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centre ir Vilniaus rajono šeimos ir vaiko krizių centre.
Straipsnyje vaikų vardai pakeisti asmens duomenų apsaugos tikslais.
Vilniaus rajono šeimos ir vaiko gerovės centro globos centro
koordinatorė Andželika Bagočiūnienė